Ir vėlei rugsėjis,
Vėl šypsenos…Gėlės…
Ir vėl Jumis tikinčios,
Klausiančios akys.
Vėl nerimo gero
Pripildytos dienos,
Atsakymo ieškančios
Nemigo naktys…
Ir vėlei kas rytą-
Į savąją klasę.
Ir vėlei dalinsit
Jūs širdį kaip duoną…
Pamiršę save,
Jūs į ateitį vesit
Gražiausią pasauly-
Jaunystės koloną.
Kiekvienas rugsėjis – po astrą raudoną,
Kiekvienas – sidabro gijelę į plaukus…
Nuo A iki Z –
Tas kantrybės atstumas,
Bet gera širdy, to rugsėjo sulaukus…
/S.Žalnieriūnienė/
