O jeigu Vakarai pasielgs ne kaip N.Chamberlainas 1938 m., o įves embargą Rusijos energetiniams ištekliams ir užšaldys Rusijos sąskaitas savo bankuose?
Ir taip agonijos jau ištikta Rusijos ekonomika žlugs per tris mėnesius. Ir čia prasidės tokie neramumai, palyginti su kuriais Maidanas atrodys kaip rojaus sodas.
O kaip su Krymo totoriais, kurie kategoriškai nusistatę prieš Rusijos valdžią, nes prisimena, ką ta valdžia jiems padarė 1944 m. (masiniai trėmimai, – red. past.) ir kaip vėliau neleido grįžti iki pat 1988 metų? Jeigu Krymo totoriai pasijus skriaudžiami ir pagalbos kreipsis į Turkiją? Juk Turkija ne kažkur toli, o kitoje Juodosios jūros pusėje. Ir Krymą ji valdė ilgiau nei tai darė Rusija – keturis amžius.
Turkai – ne chamberlainai. 1974 m. liepą turkai, gindami savo tautiečius, okupavo 40 proc. Kipro teritorijos ir ignoruodami visus protestus iki šiol remia Šiaurės Kipro turkų respubliką, kurios niekas, išskyrus pačią Turkiją, nepripažino.
Gal kas nors nori, kad būtų sukurta Pietų Krymo turkų respublika? Jei karštieji Krymo totoriai pakils į kovą, musulmonų radikalai iš viso pasaulio su džiaugsmu prisijungs. Ypač iš Šiaurės Kaukazo. Ar nusiaubusi Krymą ši audra nepasuks Rusijos link? Ar mums savų teroristinių aktų mažai?
Praras Ukrainą
Ir galiausiai, prisijungdami vidinių prieštaravimų draskomą Krymą mes visam laikui prarasime Ukrainą. Ukrainiečiai šios išdavystės neatleis niekada. Manote, kad taip nebus? Viską išspręs laikas?
Nesitikėkite, mieli Rusijos šovinistai. XIX a. pabaigoje serbai ir kroatai save laikė viena tauta, kurią skiria tik sienos, konfesijos ir abėcėlės grafika. Jie siekė vienybės – kiek apie tai protingų knygų parašyta.
Šiandien būtų sunku surasti kitą pavyzdį tautų, kurios viena kitos taip nekęstų, kaip serbai ir kroatai. Kiek kraujo buvo pralieta. Ir viskas dėl gabalėlio žemės, kuriame abi tautos galėjo laimingai gyventi.
Galėjo, bet nepajėgė. Godumas iš brolių padarė priešus. O kasdieniam gyvenime negi taip nebūna? Ar verta prarasti brolišką tautą amžiams dėl kažkieno abejotinų norų? Juk ir Rusijos cerkvės skilimas tokiu atveju neišvengiamas. Jos ukrainietiška dalis atskils visam laikui.
Krymas – tik pradžia
Dar didesniu pralaimėjimu taps Kremliaus įvykdytas Krymo prisijungimas.
Jeigu viskas pavyks lengvai, tai rytoj į Rusijos glėbį „pasiprašys“ rusiškos Kazachstano sritys, Pietų Osetija ir Abchazija, Šiaurės Kirgizija.
Po Austrijos sekė Sudetai, po Sudetų – Mėmelis, po Mėmelio – Lenkija, po Lenkijos – Prancūzija, po Prancūzijos – Rusija. Viskas prasideda nuo smulkmenų.
Draugai, mums reikia atsipeikėti ir sustoti. Mūsų politikai bando įvelti mūsų tautą į baisią avantiūrą. Istorija mus moko, kad niekas nepraeis tiesiog taip. Mes neturim tikėti, kaip kažkada vokiečiai patikėjo Josephu Goebbelsu ar A.Hitleriu. Dėl taikos mūsų šalyje, dėl jos tikrojo atgimimo, dėl istorinės draugystės pasakykime „ne“ šiai beprotiškai ir, svarbiausia, visai nepagrįstai agresijai.
XX a. mes praradome tiek gyvybių, kad vieninteliu teisingu gali būti tik Aleksandro Solženycino paskelbtas tautos išsaugojimo principas. Tautos išsaugojimo, o ne žemių surinkimo. Žemės renkamos tik krauju ir ašaromis. Nei kraujo, nei ašarų mums daugiau nereikia!
